Kaip ir visų žmogaus{0}}sukurtų gaminių, pjovimo įdėklų gamyba prasideda sprendžiant žaliavų klausimą, ty nustatant įdėklų medžiagos sudėtį ir sudėtį. Dauguma šiandieninių įdėklų yra pagaminti iš cementuoto karbido, daugiausia sudaryto iš volframo karbido (WC) ir kobalto (Co). WC susideda iš kietų dalelių įdėkle, o Co veikia kaip rišiklis, formuojantis jį.
Paprasčiausias būdas pakeisti cementuoto karbido savybes yra keičiant naudojamų WC dalelių grūdelių dydį. Cementuotos karbido medžiagos, paruoštos su didesnėmis WC dalelėmis (3-5 μm), yra mažesnio kietumo ir labiau linkusios dilti; mažesnės tualeto dalelės (<1 μm) can produce cemented carbide materials with higher hardness and better wear resistance, but also greater brittleness. When machining very hard metals, fine-grained cemented carbide inserts may achieve the best machining results. On the other hand, coarse-grained cemented carbide inserts perform better in interrupted cutting or other machining processes that require high insert toughness.
Kitas būdas kontroliuoti cementinio karbido įdėklų savybes yra pakeisti WC ir Co kiekio santykį. Palyginti su WC, Co yra daug mažesnio kietumo, bet geresnio kietumo. Todėl sumažinus Co kiekį, pjovimo įrankiai bus kietesni. Žinoma, tai vėl iškelia bendros pusiausvyros problemą-kietesni įrankiai turi didesnį atsparumą dilimui, bet taip pat yra trapesni. Norint pasirinkti tinkamą WC grūdelių dydį ir Co kiekio santykį, priklausomai nuo konkretaus apdirbimo tipo, reikia atitinkamų mokslinių žinių ir didelės apdirbimo patirties.
Taikant gradiento medžiagų technologiją, galima tam tikru mastu išvengti{0}}įrankio stiprumo ir kietumo kompromiso. Ši technologija, kurią plačiai naudoja pagrindiniai pasauliniai įrankių gamintojai, apima didesnį Co kiekio santykį išoriniame įrankio sluoksnyje, palyginti su vidiniu sluoksniu. Tiksliau, padidinus Co kiekį išoriniame sluoksnyje (15-25 μm storio) sukuriama „buferinė zona“, leidžianti įrankiui atlaikyti tam tikrą poveikį nesulaužant. Tai leidžia įrankio korpusui pasiekti įvairių puikių savybių, kurias galima pasiekti tik naudojant didesnio stiprumo cementinio karbido kompozicijas.
Nustačius žaliavos grūdelių dydį, sudėtį ir kitus techninius parametrus, gali prasidėti tikrasis pjovimo įrankių gamybos procesas. Pirmiausia volframo milteliai, anglies milteliai ir kobalto milteliai tinkamomis proporcijomis dedami į maždaug skalbimo mašinos dydžio malūną. Milteliai sumalami iki reikiamo dydžio dalelių, tada medžiagos tolygiai sumaišomos. Šlifavimo proceso metu įpilama alkoholio ir vandens, kad susidarytų tiršta juoda suspensija. Tada ši suspensija dedama į cikloninę džiovyklą, kad išgaruotų skystis, todėl susidaro gumuliuoti milteliai, kurie vėliau saugomi.
Kitame gamybos procese galima gauti ašmenų prototipą. Pirmiausia paruošti milteliai sumaišomi su polietilenglikoliu (PEG). PEG veikia kaip plastifikatorius, laikinai surišdamas miltelius kaip tešlą. Tada medžiaga formoje presuojama į ašmenų formą. Priklausomai nuo presavimo metodo, ašmenų formai iš skirtingų kampų spausti galima naudoti vienos-ašies arba kelių{5}}ašių presą.
Gavus presuotą ruošinį, jis dedamas į didelę sukepinimo krosnį ir sukepinamas aukštoje temperatūroje. Sukepinimo metu PEG išlydomas ir pašalinamas iš tuščio mišinio, paliekant pusgaminį{1}}cementuoto karbido geležtę. Kai PEG ištirpsta, ašmenys susitraukia iki galutinio dydžio. Šiam procesui reikalingi tikslūs matematiniai skaičiavimai, nes susitraukimo dydis skiriasi priklausomai nuo medžiagos sudėties ir santykio, o gatavo produkto matmenų tolerancija turi būti kontroliuojama kelių mikrometrų ribose.
